Andrius Januta

Sulaukęs pasiūlymo dirbti Lietuvoje, Andrius nesudvejojo ir savo pasirinkimu džiaugiasi: „(dirbu) būtent ten, kur labiausiai ir norėjau dirbti.“

„Štai yra 5 mygtukai, jais ir naudokis“ –  išgirdo susidomėjęs ketverių Andriukas, kai tėvai jam padovanojo pirmąjį kompiuterį. Toks, toli gražu ne tipinis mažamečiui, užsiėmimas buvo didelė mūsų šiandieninio pašnekovo Andriaus vaikystės dalis. Anot jo, „konstruok, dėliok, laužyk - kur vietos kūrybiškumui pasireikšti yra gerokai daugiau“ buvo ne jam. Tėvų inicijuota ankstyva pažintis su kompiuteriu neskatino jo, kaip vaiko, kūrybinių įgūdžių – nedaug ką galima sukurti 5 mygtukais, tačiau pašnekovas įžvelgia tame didelį privalumą:

„Kūrybiškumas gali labiau prasiveržti, kai tenka įveikti suvaržymus.“

Ir panašu, jog tuos suvaržymus Andriui sekasi įveikti puikiai. Kompiuterio šalin nenumetęs jaunuolis kurybiškumo stygiumi informacinių technologijų srityje nesiskundžia. Dar būdamas paauglys, su draugais tikrindamas įmonių saugumą, kūrė etinius įsilaužimo testus (angl. ethical hacking) , vėliau, studijų laikais, sėkmingą profesinę karjerą pratęsė Stokholmo universitete. Svarbu tai, jog pasibaigus šiam gyvenimo etapui, dabar Andrius sako esąs labai laimingas galėdamas pritaikyti savo įgūdžius bei hobį paversti darbu grįžęs čia, į Lietuvą. Bet iki tol laukė įdomi ir turininga patirtis užsienyje, apie kurią mūsų pašnekovas ir sutiko papasakoti.

Suomiškas sunkusis metalas nesužavėjo – verčiau rinkosi reggae.

Pirmąsyk gyvenimo bei studijavimo užsienyje galimybe vilnietis Andrius pasinaudojo būdamas dar VGTU studentu, Suomijoje. Tuo metu dėl potencialių skolų bei iš to kylančių papildomų problemų studijuojant, kiek skeptiškai vertinama „Erasmus“ mainų programa pasinaudojęs jaunuolis, numojo ranka į kreivus žvilgsnius:

„Studentai pernelyg patogiai gyvena, neieško naujų iššūkių, o tik ir galvoja, jog turės skolą po mainų programos. Svarbiausia, kad būsiu įgijęs kitokios patirties.“

Pirmoji patirtis Suomijoje lietuvio nelepino: „Nusileidi lėktuvu oro uoste, o ten - tamsu, šalta ir neturi kur gyventi“. Oulu mieste, esančio prie šiaurės poliarinio rato, įsikūrusiam lietuviui iš pradžių buvo labai sunku – neturėjo vietos gyventi, be to, nepavyko patekti ir į mentorystės programą, skirtą naujiems studentams globoti. Pagalbos Andrius sulaukė iš šeimos draugų, kurie pirmosiomis dienomis priėmė vaikiną pas save į namus. Pirmi žingsniai nebuvo lengvi, tačiau, įveikęs sunkumus, ilgainiui įsikūręs Andrius, nostalgiškai prisimena smagų laiką praleistą miestelyje ir teigia, jog nemažai keliavo, domėjosi vietos kultūra, taip pat laiką dažnai leisdavo naujų draugų, „Erasmus“ programos dalyvių, kompanijoje - „populiariausia būdavo vakarienės pas ką nors namie - susirinkdavai, valgydavai, bendraudavai.“

Suomijoje šaltas pasirodė ne tik oras - Andrius apie suomius atsiliepia kaip apie tylius bei uždarus žmones ir mano, jog skirtumas tarp suomių ir lietuvių mentaliteto yra nemažas. Kalbėdamas apie suomių būdą, ypač bendraujant su tarptautiniais studentais, Andrius prisimena istoriją, kai bandė užsirašyti i vietos universiteto studentų atstovybę: „Atėjus, didelėje patalpoje kas žaidė biliardą, kas ant kėdžių sėdėjo, tačiau į mane niekas neatkreipė jokio dėmesio. Pastovėjau porą minučių, prisėdau. Žmonės praeidavo pro mane, jokio akių kontakto. Pasisveikindavau su praeinančiais, paklausdavau, ar čia su kuo galima pasikalbėti? Jokios reakcijos. Pasėdėjau 10 minučių ir išėjau“. Vaikinas pastebi, jog toks, gana uždaras ir tylus suomių būdas kardinaliai keičiasi, kai kalba prasideda apie naktinio gyvenimo kultūrą, barus bei muziką - „Suomijoje yra labai populiari sunkiojo metalo muzika, todėl dauguma vietų tokią muziką ir grodavo“. Tačiau, anot Andriaus, tranki vietos muzika jo nesužavėjo, todėl su bendraminčiais verčiau rinkosi jau spėtą pamilti „Never Grow Old“ reggae barą.

Galvodamas apie savo įgytą patirtį pirmą kartą gyvenant užsienyje, Andrius išskiria keletą dalykų:

„turbūt didžiausia gyvenimo užsienyje patirtis yra tam tikras išlaisvėjimas, susigyvenimas su savimi“. Vaikinas žinojo, jog Suomijoje praktikos semiasi tik laikinai ir netrukus grįš tęsti studijų į Lietuvą, tačiau puikiai tuo naudojosi bei įžvelgia tame daug privalumų:

„Jei čia, Vilniuje, bijai kaip nors drąsiau elgtis rengtis ar panašiai, tai užsienyje tu to nebijai – dauguma žmonių tavęs nepažįsta, o tavęs už poros mėnesių ten iš viso nebebus, todėl kitų reakcija ar nuomonė tikrai gerokai mažiau rūpi. Gali pamėginti įvairiausių savo amplua ir pažiūrėti, koks iš tikrųjų esi, (gali) daugiau tobulėti asmeniškai.“

Kita stotelė - Stokholmas

Grįžęs į Lietuvą ir sėkmingai bakalauro studijas pabaigęs vilnietis žinojo – kita stotelė Stokholmas. „Kodėl čia? Na, įvertinau, kad Norvegija atkrenta, Suomijoje jau buvau, o Danijoje nebuvo man įdomios programos, todėl liko Stokholmas.“ Vaikinas Stokholmą kelissyk spėjo aplankyti dar studijų Suomijoje laikais, todėl jau pažįstamame mieste atradęs dominančią informacinių ir komunikacijos sistemų saugos magistro studijų programą, vilnietis nedvejojo ir dar kartą pakėlė sparnus.

Pradžia taip pat nebuvo lengva: „Didžiausias iššūkis – apgyvendinimo problema, nes trūksta būstų. Tikrų švedų draugų taip pat nėra lengva susirasti, tačiau vėlgi, daug priklauso ir nuo tavęs paties.“ Greta studijų Andrius norėjo susirasti ir darbą, tačiau tam reikėjo bent minimalių švedų kalbos pagrindų. Negana to, žinome, jog Švedijoje egzistuoja didelis imigrantų skaičius, kuris lemia tai, jog darbą susirasti tampa dar sudėtingiau. Andrius teigia, jog replikų apie darbdavių šališkumą įdarbinant kitataučius girdėti teko tiek draugų rate, tiek su tuo susidurti pačiam - „pasižiūri į vardą, jis ne švediškas ir viskas. Nebesvarbu kaip tu dirbi.“ Visgi ilgainiui vaikinui darbų susirasti pavyko – genėjo medžius, gyvatvores, šlavė lapus ar padėjo kam nors kraustantis, tačiau tokie darbai jaunuolio netenkino, juolab, Andrius vis susimastydavo, jog studijuodamas IT norėtų užsiimti labiau kvalifikuota veikla.

Viskas pasikeitė į gerąją pusę, kai Andrius pasinaudojo galimybe padirbėti universiteto kibernetikos saugos sistemų laboratorijoje: „Mano magistro studijos išsitęsė nuo 2 iki 4,5 metų, kadangi aš ir kiti du magistrantai dar papildomai kurdavome laboratorinius darbus ir kuruodavome jų atlikimą, juos taisydavome, bendraudavome su studentais. Pats departamentas taip pat rašydavo daugybę Europinių projektų, kurių daug laimėdavo, vadinasi, reikėdavo dirbti ir prie jų.“ Stokholme, Andrius taip pat įsiliejo į aktyvią vietos lietuvių bendruomenę:

„Lietuvių universitete tikrai buvo nemažai, ir prieš man išvykstant atgal į Lietuvą, visa bendruomenės veikla gerokai suaktyvėjo. Dauguma jų dirbo įvairiose įstaigose, studijavo ir dar turėdavo laiko bendruomeninei veiklai. Tai tikrai šaunūs žmonės.“

Kalbėdamas apie patirtį Švedijoje, be uolų, salų bei vandens telkinių įvairovės praturtinto kraštovaizdžio, vaikinas žavėjosi vietinių darbo kultūra „niekas nežiūri darbo minučių, kiek tu pavėlavai į darbą ir panašiai. Žiūri į tavo rezultatą ir darbo kokybę.“ Laisvu metu į gimtąjį kraštą vis grįždavęs vaikinas daugeliu atvejų teigiamų pokyčių įžvelgia ir Lietuvoje:

„Per tuos metus, kai gyvenau užsienyje, ir vis grįždavau į Lietuvą, pastebėdavau, kaip keičiasi visuomenė. Mūsų kartos žmonės vis dažniau įsitvirtina įvairiuose vadovaujamuose postuose. Jie nori kažką pakeisti, padaryti teigiamo - tiek politikoje, tiek versle. Tas džiugina ir teikia vilčių.“

Šiandien, paklausus, ką patartų grįžtantiems arba galvojantiems apie grįžimą į savo šalį tėvynainiams, vaikinas teigia:

 „Mano patarimas grįžtantiems yra konkrečiau žinoti, ką nori nuveikti šalyje ir mėgautis tai darant." 

O panašu, jog pats Andrius tikrai mėgaujasi - norėjęs išbandyti savo jėgas privačiame sektoriuje, dabartinis IT saugumo specialistas džiaugiasi atradęs nišą Lietuvoje ir teigia radęs veiklos bei darbo „būtent ten, kur labiausiai ir norėjau dirbti.“