Lina Klimovič
Kaip byloja kinų patarlė - tūkstančio mylių kelionė prasideda mažu žingsneliu. Mūsų visų didžiausi pasiekimai prasideda nuo pirmojo žingsnio – idėjos ar svajonės. Kuo toliau žengiame, tuo didesni ir tvirtesni tampa mūsų žingsniai. Šios istorijos herojės Linos kelionė link savojo tikslo prasidėjo baigus vidurinę mokyklą Vilniuje, kai ji vos aštuoniolikmetė abiturientė iškeliavo į Jungtinę Karalystę. Mergina šypsosi prisiminusi, kad tėvai tokiu sprendimu nesistebėjo: „Mama pati nupirko kelionės bilietus, nes suprato, kad jai jų nenupirkus, vis tiek išvažiuočiau.“
Naujo gyvenimo pradžia Didžiojoje Britanijoje buvo nelengva – Lina vyko į Londoną be turimos gyvenamosios vietos ir konkretaus darbo pasiūlymo, tačiau mergina netruko susirasti darbą ir įsivažiuoti: iš pradžių dirbo viešbučio restorane, vėliau to paties viešbučio bare. Lina buvo patenkinta darbo ir gyvenimo sąlygomis, bet labiausiai ją žavėjo sutiktų žmonių įvairovė, kultūra bei didžiulis įvairių renginių kiekis.
Vis dėlto, nepaisant įtraukiančio miesto ritmo, žavėjimosi kultūra ir naujo draugų rato, Linai visuomet kažko trūko. Nuo pat vaikystės turinti polinkį į meną bei nuo ankstyvos paauglystės besidominti juvelyrinių dirbinių kūrimu, mergina pradėjo mąstyti, kaip save realizuoti, susiejant savo ateitį su juvelyrika: „Nuo penkiolikos norėjau kurti papuošalus. Visą laiką domėjausi, žaisdavau su karoliukais. Dirbdama buvau suradus, kur norėčiau mokytis juvelyrikos. Galvojau, kaip suderinti mokslus su darbu, nes pati save pilnai išlaikiau. Būtų tekę mažinti darbo krūvį ar galvoti kažką kito.“ Dirbti naktimis ir studijuoti dieną - tuomet atrodė tinkamas sprendimas, tačiau darbdaviams tokios galimybės nesuteikus, Linai teko galvoti, ką daryti toliau. „Nebegalėjau daugiau dirbti tokio pobūdžio darbo“ – atvirauja Lina. Patirtis Jungtinėje Karalystėje ir meninius gebėjimus slopinantis darbas buvo svarbus veiksnys, įpūtęs drąsos ir pastumėjęs siekti tikrojo tikslo. Todėl trokšdama realizuoti ir įprasminti save darbinėje veikloje, Lina nusprendė grįžti į Lietuvą.
„Iš pradžių buvo kaip atostogos, - pasakoja mergina ,- tačiau vėliau buvo išties sunku. Trukdė nesupratimas, kaip veikia biurokratija. Žinojau tik, kad reikia deklaruoti gyvenamąją vietą, o kad reikia eiti į darbo biržą ir panašiai – ne.“ Įstojus į darbo biržą, Linai buvo pasiūlyti mokymai, tačiau pastariesiems neatitikus merginos lūkesčių, ji ėmė kursų ieškoti kitur: „Radau vietas, kuriose apmoko. Vienuose kursuose išmokau visų amato pagrindų. Po to radau kitą vietą, tobulinau įgūdžius ten. Šiai investicijai išleidau visus savo pinigus. Nebeturėjau iš ko eiti mokytis.“
Išleidus visas užsienyje sukauptas santaupas taip trokštamiems juvelyrikos kursams, merginai teko vėl ieškotis įprasto darbo. Lina prisimena, kad darbo paieškos buvo sunkios ir užtruko keturis mėnesius, o svajonė būti juvelyre vėl ėmė tolti. Vis dėlto mergina nenuleido rankų ir laisvu nuo darbo metu mėgindavo kurti papuošalus su minimaliais įrankiais, kuriuos turėjo namie.
Po kelių mėnesių sunkaus darbo Linai nusišypsojo laimė - vienam juvelyrui patiko jos darbai ir mergina tapo jo mokine. Šį pomėgį Lina derino su administratorės darbu: „Eidavau dirbti ir po naktinių pamainų viešbutyje , - pasakoja Lina ,- nebus progreso, jeigu pats nedėsi pastangų. Todėl po darbo viešbutyje visą laisvą laiką praleisdavau dirbtuvėse.“
Taip juvelyrikos meno subtilybių mergina sėmėsi metus. Tačiau dirbdama viešbutyje, ji nuolat mąstydavo, kiek tuo metu galėtų nuveikti: „Per tą laiką jaučiau, kiek galėčiau padaryti dirbtuvėse. Tai mane labai slėgė. Visas atostogas praleidau mokydamasi. Pradėjau jausti progresą, daug geriau įvaldžiau darbo techniką, gaudavau pinigėlių už papuošalų taisymą, pagalbą juvelyrams ir nusprendžiau, kad vėl reikia ryžtis šiam amatui skirti visą savo laiką.“
Išeiti iš darbo ir visą savo laiką skirti kūrybai pasirodo buvęs puikus sprendimas. Šiuo metu Lina ne tik padeda daryti kitų juvelyrų užsakymus, bet ir gauna jų pati: „Dariau jau ir vestuvinius žiedus, sąsagas. Vis daugiau išmokstu.“ Lina nuoširdžiai džiaugiasi, kadangi dabar techniką, kurią nuolat tobulina, gali derinti su kūryba – suteikti brangiesiems metalams ne tik formą, bet ir dvasią - įdėti į juos jausmo ir savęs.
Taigi nors pirmieji kelionės žingsniai buvo skaudūs, atkaklus darbas iš užsibrėžto tikslo siekimas leido dirbti svajonių darbą gimtojoje šalyje. Dabar mergina užsiima mėgstama veikla, džiaugiasi gyvenimu Vilniuje ir kuria ateities planus: „Man patinka Vilniaus miesto ritmas, miesto gyvenimas. Todėl Vilnius – puikus. Jis pradeda plėstis, sutinkama daugiau užsieniečių, verda kultūrinis gyvenimas. Kai daugiau patobulėsiu, planuoju daugiau investuoti į reklamą bei pradėti Vilniuje dirbti individualiai.“ – kalba Lina ir tuoj pat priduria, kad grįžti į Lietuvą buvęs išties geras sprendimas.
