Linas Jurgutis
Pirma Lino pažintis su gyvenimu užsienyje buvo kursas, praleistas Danijos technikos universitete (DTU) Kopenhagoje. Praleidęs visą trečiąjį cheminės inžinerijos bakalauro kursą užsienyje, vaikinas buvo sužavėtas tarptautinės aplinkos, studijų specifikos bei gyvenimo Danijos sostinėje. Tad, grįžęs, Lietuvoje sėkmingai įgijęs bakalauro laipsnį, daug nedvejojęs Linas vėl pakėlė sparnus, tik šįkart – kur kas ilgesniam laikotarpiui.
Po pirmosios studijų pakopos Lietuvoje, Linas grįžo atgal į tą patį universitetą Kopenhagoje siekti magistro laipsnio atsinaujinančios bioenergetikos srityje. Kalbėdamas apie studijų ir gyvenimo užsienyje privalumus, jis įvardina keletą dalykų:
„Modernus mokslas, tarptautinė bendruomenė, kultūra, laisvalaikis yra tai, kas sudomina. Išsiplečia tavo pasaulėvoka, tolerancijos ribos ir suvokimas tampa judresnis. Čia, tavo gimtojoje šalyje, kasdienybė yra įprasta, o ten – naujovės, viskas įdomu. Be to, išsiplečia pažinčių ratas: toje srityje, kur tu studijuoji magistrą, kartu su tavimi baigia šimtas tavo srities specialistų; bet jie yra iš visos Europos ir jie pasklinda – pažįstamų ratas plečiasi. Dėstytojai irgi yra iš įvairių šalių, tad jei tu esi bendraujantis – gali gauti daug naudos.“
Šiuo privalumu Linas pasinaudojo po trijų studijų metų, kai vienas iš jo dėstytojų, turėjęs vadovauti jo magistro darbui, gavo pasiūlymą dirbti Prancūzijos kompanijoje. Vaikinas puikiai išnaudojo susidariusią situaciją: greit sutaręs dėl kito vadovo, išvykstančiam dėstytojui išreiškė norą dirbti jo komandoje netolimoje ateityje. Taip po magistro laipsnio įgijimo Linas atsidūrė Paryžiuje, tarptautinėje kompanijoje „SUEZ“. „Šiandien reagavimo greitis į besikeičiančią situaciją – tas mobilumas ir dinamikos valdymas – yra didelė vertybė. Todėl, pasikeitus situacijai, vertėtų galvoti, kuo tai naudinga tavo pusei, kaip galėtum šį pasikeitimą išnaudoti teigiamai.“ – sako Linas.
Apie darbą ir gyvenimą Paryžiuje Linas taip pat atsiliepia itin palankiai. Nors studijų metu jis dirbo įvairius darbus norėdamas papildomai uždirbti, darbas „SUEZ“ buvo pirma darbovietė, tiesiogiai susijusi su jo specialybe ir magistro projektu, tad veikla buvo ne tik įdomi, bet ir naudinga karjeros perspektyvoms. O ir gyvenimas Paryžiuje atnešė naujos patirties:
„Po daniškos sistemos, kur viskas veikia mobiliąja programėle, Paryžius pasirodė pašėlęs. Jie visi ten poetiniame chaose dirba. Kopenhagoje – viskas aišku, viskas lengva ir logiška. Paryžiuje, gi, yra visiška improvizacija. Kuo man patiko Prancūzija yra tai, kad tu išmoksti nustoti nerimauti dėl problemų. Tu turi problemų – gerai, tu tiesiog turi problemų ir jos yra dalis dienos, kurios pabaigoje, problemos išsispręs. O Danijoje, jei tu turi problemą, tai jau iš esmės yra ne tipinė situacija, problemos sprendžiamos čia ir dabar.“
Išvykimą jis visada matė kaip ilgalaikį projektą – gauti mokslinės patirties, tada praktinės patirties – gyvenimo, kelionių, darbo. O galiausiai visa tai parsivežti į Lietuvą. Tad po dvejų metų, praleistų Paryžiuje, Linas nusprendė, jog pasisėmė užtektinai patirties, kad su ja parvyktų prisidėti prie Lietuvos gerovės kūrimo. Dar būdamas užsienyje jis susirado darbą Lietuvoje ir tik grįžęs iškart ėmėsi naujos veiklos, taip išvengdamas aplinkos pakeitimo šoko, su kuriuo susiduria nemažai grįžtančiųjų.
Nors vaikinas rekomenduoja išvykti ir išbandyti save užsienyje, tačiau visada ragina grįžti. Jo teigimu, visi užsienyje gyvenantys lietuviai turi tam tikrą „dairymąsi per petį“, kai nuolat seka kas vyksta Tėvynėje bei patiria jos ilgesį, bet neretai bando kratytis šio jausmo. Anot Lino, šio jausmo kratytis nederėtų, veikiau – sekti jį:
„Tik pabuvęs ten tu supranti, kokie yra pliusai dirbti savo šalyje. Tu čia esi suformuotas, užaugęs. Užsienyje tu darai tą patį, ką ir čia, bet ten darai vien dėl ekonominių, projektinių tikslų, o čia tu tai darai dar ir dėl savo šalies. Tas patriotizmas įsijungia. Tad labai siūlyčiau išvažiuoti – suformuoti save ir įgauti patirties, o tada – grįžti. Čia geriausia terpė: tu namie, tu turi tą pridėtinę jėgą iš vidaus. Jei tu bent kiek tą jauti, pradėk planuoti sugrįžimą. Jei tu bent kiek jauti namų ilgesį, grįžk čia, nes tu tik save apgaudinėji, kad ten yra geriau. Tuo momentu gal ir geriau, tačiau ilgojoj perspektyvoj – namai yra namai ir tu esi vertas jų.“
